DIR Return Create A Forum - Home
---------------------------------------------------------
Naujasis amĹľius
HTML https://naujasisamzius.createaforum.com
---------------------------------------------------------
*****************************************************
DIR Return to: Istorija
*****************************************************
#Post#: 7--------------------------------------------------
Dar apie trečiąją rasę
DIR By: Indigo
Date: May 16, 2016, 6:12 am
---------------------------------------------------------
Kaip tapo suprantama iš praėjusio pasakojimo, žmogus savo
evoliucijos stadijas pereina palaipsniui. Kažkada mes
Žemėje buvome mineralai, paskui – augalai, gyvūnai *
ir pagaliau tapome žmonėmis. Ir kaip žmonės, mes
priimame įsikūnijimą kiekvienoje iš septynių
Rasių **. Todėl „Slaptosios Doktrinos“ informacija,
pateikta remiantis uždarais šaltiniais, pasiekiamais tik
Įšventintiesiems, ir liečianti Pirmąją,
Antrąją, Trečiąją ir kitas Rases, turi
būti traktuojama kaip mūsų su jumis istorija. Tai
mes su jumis buvome įkūnyti Lemūrijos žemyne
prieš milijonus metų.
Taigi grįžkime prie Trečiosios Pagrindinės
Rasės. Šią Rasę mes palikome tuo momentu, kai ji
buvo apdovanota protu. Be to, kai kurie iš Valdovų
įėjo į žmonių kūnus, kai kurie
nukreipė kibirkštį ir kai kurie nusprendė
palaukti iki Ketvirtosios Rasės.
Pažiūrėkime, kaip paskutinės Trečiosios
Pagrindinės Rasės porasiai aprašyti „Slaptojoje
Doktrinoje“. Kokie buvo religija, mokslas, kultūra, valdymo
sistema.
Kokia buvo Trečiosios ir Ketvirtosios Rasės religija?
Paprasta šio žodžio prasme nei lemūriečiai, nei
jų palikuonys lemūroatlantai neturėjo religijos;
arba jie nežinojo dogmų ir neturėjo
įsitikinimų, grįstų tikėjimu. Kaip
tiktai mentalinė žmogaus akis atsivėrė pažinimui,
Trečioji Rasė pajuto savo vienybę su amžinai
esančiu, bet taip pat su amžinai nepasiekiamu ir nematomu
Visa Kuo, Vienatine Visapasauline Dievybe. Kiekvienas,
būdamas apdovanotas Dieviškosiomis jėgomis ir
jausdamas pačiame savyje savo vidinį Dievą,
suvokė, kad pagal prigimtį jis yra Dievasžmogus, nors
savo fizine savastimi ir gyvūnas. Kova tarp šių
dviejų savasčių prasidėjo nuo pačios
Išminties Medžio vaisiaus paragavimo dienos; kova dėl
gyvybės tarp dvasinio ir psichinio, psichinio ir fizinio
pradų. Tie, kurie įveikė žemuosius „principus“,
nuraminę savo kūną, prisijungė prie „Šviesos
Sūnų“; tie gi, kurie tapo savo žemos prigimties
aukomis, tapo materijos vergais. Iš „Šviesos ir Proto
Sūnų“ jie tapo „Tamsos Sūnumis“. Jie krito
mirtingojo gyvenimo kovoje su Nemirtingu Gyvenimu, ir visi, taip
puolusieji, tapo būsimų atlantų1 kartų
sėkla.
Savo sąmonės aušroje Trečiosios Pagrindinės
Rasės žmogus neturėjo tikėjimų, kuriuos
galima būtų pavadinti religija. Tai yra jis ne tik
nieko nežinojo „apie pilnas spindesio ir aukso religijas“, bet
netgi apskritai nenutuokė apie kokią nors
tikėjimo sistemą arba išorinį garbinimą. Bet
jei žiūrėsime į šį terminą pagal jo
reikšmę kaip į ką nors, kas apjungia mases į
vieną garbinimo formą, kas parodo, ką mes
jaučiame esant virš savęs ir didžiai dieviname –
panašiai į jausmą, vaiko išreikštą savo mylimam
tėvui – tai netgi patys anksčiausi
lemūriečiai nuo pat savo protingo gyvenimo pradžios
turėjo religiją ir ganėtinai nuostabią. Ar
neturėjo jie aplink save šviesių Stichijų
Dievų, ar nebuvo jų tarp jų pačių?2 Ar
neprabėgdavo jų vaikystė šalia tų, kas
davė jiems gimimą, kas gaubė juos savo
rūpesčiais ir kėlė juos sąmoningam
protingam gyvenimui? Mums sako, kad taip ir buvo, ir mes tikime.
Antraip Dvasios evoliucija Materijoje niekada nebūtų
buvusi pasiekta, taip pat ji nebūtų gavusi savo
pirmojo impulso, jeigu šitos šviesios dvasios nebūtų
paaukojusios savo asmeninių viršeterinių
savasčių, idant atgaivintų žmogų iš
pelenų, apdovanojusios kiekvieną iš septynių jo
„principų“ dalimi, arba, tiksliau, šios savasties
atspindžiu.3
Jų mokslas buvo jiems įgimtas. Lemūroatlantui
nereikėjo atskleisti ir įtvirtinti savo atmintyje to,
ko jo nukreipiantysis principas nebūtų žinojęs
įsikūnijimo momentu. Tik laikas ir nuolatinis
Materijos, kuria apsivilkdavo „principai“, pasipriešinimas
(bukumas), galėjo, pirma, susilpninti jų žinių
iki gimimo atmintį, kita, susilpninti ir netgi užgesinti
visą jų dvasingumo ir dieviškumo kibirkštį. 4
Lemūriečiai buvo valdomi Dangiškųjų
Valdytojų. Šitai nedavė galimybės atsirasti
Blogiui, susijusiam su piktnaudžiavimu valdžia.
... Platonas mato šį blogį valdančiųjų
ir valdomųjų prigimties tapatume ir vienodume, nes,
sako jis, ilgai iki to, kai žmogus pradėjo statyti savo
namus Aukso Amžiuje, Žemėje egzistavo tik palaima, nes
nebuvo poreikių. Kodėl? Todėl, kad Saturnas,
žinodamas, jog žmogus negali valdyti žmogaus be to, kad
neteisingumas galų gale neužtvindytų viso pasaulio
dėl jo įgeidžių ir pasipūtimo, nė
vienam iš mirtingųjų neleido įgyti valdžios prieš
sau panašius žmones. Kad šitai įvyktų, Dievas
pasielgė taip pat, kaip mes elgiamės su savo
kaimenėmis. Mes neskiriame jaučio ar avino
mūsų jaučių ir avinų vadovais, bet
duodame jiems vedlį, piemenį, tai yra
būtybę, visiškai skirtingos nuo jų rūšies ir
aukštesnės prigimties. Būtent taip pasielgė
Saturnas. Jis mylėjo žmoniją ir į jos
valdžią skyrė ne mirtingą carą ar
valdytoją, bet „Dieviškosios prigimties, tobulesnės
nei žmogaus prigimtis, Dvasias ir Genijus“. Tokiu būdu
Dievas (Logas, Kariaunos Sintezė), vadovaujantis Genijams,
tapo pirmu Piemeniu ir žmonių Vedliu 5. Kai Pasaulis
nustojo būti taip valdomas ir Dievai pasišalino,
baisūs žvėrys surijo dalį žmonijos. Tarp jų,
paliktų savo asmeninėms jėgoms ir pastangoms,
vėliau atsirado Išradėjai, jie išrado ugnį,
kviečius ir vyną; ir žmonių pripažinimas juos
sudievino.6
Kaip sako Komentarai:
„Vaisiai ir varpiniai augalai, iki tol nežinomi Žemėje,
„Išminties Valdovų“ buvo atnešti iš kitų Lokų
(sferų), idant jais naudotųsi tie, kuriuos jie
valdė.“7
Lemūriečiai ... vadovaujami savo Dieviškųjų
Valdovų, statė erdvius miestus, kūrė menus
ir mokslus ir tobulai išmanė astronomiją,
architektūrą bei matematiką. Pirminė
lemūriečių civilizacija negimė, kaip ir
galima numanyti, staiga po jų fiziologinio virsmo. Tarp
galutinės fiziologinės evoliucijos ir pirmo pastatyto
miesto prabėgo daugelis šimtų
tūkstantmečių. Tačiau mes matome, kad
šeštojo porasio lemūriečiai jau stato pirmuosius
uolinius miestus iš akmens ir lavos. Vienas iš tokių
erdvių primityvių miestų buvo pastatytas visiškai
iš lavos maždaug trisdešimt mylių į vakarus nuo tos
vietos, kur Velykų sala išsidriekia plona nederlingo
dirvožemio juosta; paskui šis miestas buvo visiškai sugriautas
daugybės vulkaninių išsiveržimų. Visos seniausios
ciklopinių statinių liekanos buvo paskutinių
lemūriečių porasių kūriniai...
... pirmieji dideli miestai buvo pastatyti toje žemyno vietoje,
kuri dabar žinoma kaip Madagaskaro sala. Tomis dienomis, kaip ir
dabar, egzistavo civilizuotos šalys ir laukiniai. Evoliucija
baigė savo tobulinimo darbą tarp pirmųjų, o
Karma – griaunamąjį darbą tarp
pastarųjų. Australai 8 ir į juos panašios gentys
yra palikuonys tų, kurie užuot sustiprinę
Kibirkštį, mestą į juos „Liepsnų“, užgesino
ją daug kartų, pasidavę gyvūniškoms
aistroms9. O štai arijų tautos galėjo atsekti savo
kilmę nuo atlantų iki dvasingesnių
lemūriečių rasių, kuriose
įsikūnijo patys „Išminties Sūnūs“.
Su dieviškųjų Dinastijų atėjimu
prasidėjo pirmosios civilizacijos. Tada kai kuriose
Žemės srityse dalis žmonijos buvo linkusi gyventi
patriarchališkai, kitose gi laukinis žmogus vos buvo
pradėjęs mokytis kurti ugnies židinį ir gintis
nuo stichijų, o jo broliai dėl savo Karmos ir
dieviškojo proto, įkvepiančio juos, buvo
palankesnėje padėtyje nei jis ir statė miestus,
užsiėmė menais ir mokslais. Be to, tuo metu, kai
jų broliai piemenys pagal gimimo teisę naudojosi
stebuklingomis jėgomis, „statytojai“, nors buvo
civilizuoti, dabar galėjo įvaldyti savo jėgas tik
palaipsniui; netgi tie, kurie įvaldė, paprastai jas
naudojo fizinėms gamtos jėgoms įveikti ir labai
savanaudiškiems bei nešvariems tikslams. Civilizacija visada
skatino vystytis fizinį ir intelektualinį aspektą
psichinio ir dvasinio sąskaita. Įvaldymas ir
vadovavimas savo asmeninei psichinei prigimčiai, kurią
bepročiai dabar sujungia su nepaprastomis,
antgamtinėmis jėgomis, buvo ankstyvosios žmonijos
įgimtos ir tokios pat natūralios savybės kaip
vaikščiojimas ir mąstymas.10
Tai buvo tų senųjų laikų „Aukso Amžius“,
Amžius, kai „Dievai vaikščiojo Žeme ir laisvai bendravo su
mirtingaisiais“. Kai šis Amžius baigėsi, Dievai pasišalino
– tai yra tapo nematomi – ir vėlesnės kartos
pradėjo garbinti jų karalystes – Stichijas.11
Nuopuolis prasidėjo nuo pirmosios kiekvienam fiziniam
žmogui būdingos savybės – puikybės: „Mes carai,
mes Dievai!“ Viskas prasidėjo nuo žmogiškojo kūno
kulto, kuris pasibaigė lyčių kultu.
Kadangi žmonių „odiniai apvalkalai“ sutankėjo ir jie
vis labiau ir labiau puldavo į fizinę
nuodėmę, tai bendravimas tarp fizinio ir eterinio
Dieviškojo Žmogaus liovėsi. Materijos skraistė tarp
dviejų planų pasidarė tokia tanki, kad netgi
Vidinis žmogus negalėjo pro jį prasiskverbti. Dangaus
ir Žemės paslaptys, atvertos Trečiojoje Rasėje
jų Dieviškųjų Mokytojų anomis tyrumo
dienomis, tapo didingu šviesos centru, nes jos išsisklaidė
ir nukrito į joms nebūdingą dirvą – ji buvo
per daug materiali. Tarp liaudies masių Paslaptys, arba
šios Misterijos, išsigimė į burtus ir paskui
įsiliejo į ekzoterines religijas, į stabų
garbinimą, kupiną prietarų, ir į žmogaus,
arba herojaus, kultą. Tik saujelė pirmųjų
žmonių, kuriuose Dieviškosios Išminties kibirkštis ryškiai
degė ir įtampa tik stiprėdavo, panašiai
kibirkščiai su kiekvienu amžiumi tampant vis blankesnei
tuose, kas ją nukreipė piktiems tikslams, – tik ji
pasiliko išrinktuoju Paslapčių, žmogui atvertų
Dieviškųjų Mokytojų, sargu.12
Palaipsniui žmonijos augimas sulėtėjo, nes netgi iki
tikrojo Ketvirtosios, arba Atlantų, Rasės
atėjimo, žmonijos dauguma puolė į moralinį
nuosmukį ir nuodėmę, išskyrus tik
Išrinktųjų, „Valios ir Jogos Sūnų“
sekėjų ir mokinių vėliau pavadintų
„Ugninio Rūko Sūnumis“,13 „Hierarchiją“.
Nuorodos:
* Mes buvome mineralai, augalai ir gyvūnai A Gaublyje. Žr.
skyrių „Atitikimai tarp žmogaus ir Žemės
principų“
** Išdėstymas supaprastintas. Čia kalbama ne tik apie
D Gaublio Ketvirtąjį Ratą.
1 Čia šis pavadinimas yra „būrėjų“
sinonimas. Atlantų Rasės buvo gausios ir jų
evoliucija tęsėsi milijonus metų. Ne visi tarp
jų buvo blogi, bet jie tokie tapo savo ciklo pabaigoje,
kaip ir mes, Penktoji Rasė, irgi greitai tokie būsime.
2 „Stichijų Dievai“ jokiu būdu nėra elementaliai.
Pastarieji geriausiu atveju yra jų naudojami kaip
laidininkai ir medžiagos, kuriais jie apsivelka.
3 „Slaptoji Doktrina“, 316 psl.
4 Ten pat, 331 psl.
5 Slaptoji Doktrina paaiškina ir dėsto tai, ką sako
Platonas, nes ji moko, kad tie „Išradėjai“ buvo Dievais ir
pusdieviais (Deivės ir Riši); jie įsikūnijo
į žmones, vieni savo valia, kiti gi prie to paskatinti
Karmos.
6 Paminėtieji paragrafai surinkti iš Platono
„Įstatymų“, I, IV, „Kritono“ ir „Politikos“, de
Mirvilis, ten pat, 33 – 34 psl.
7 „Slaptoji Doktrina“, 443 psl.
8 Jie priklauso Trečiosios Rasės septintojo porasio
pagrandukams.
9 Žr. II „Slaptosios Doktrinos“ skyrių. Tai paaiškina visus
didelius atskirų individų, tautų ir rasių
intelektualinių gebėjimų skirtingumus.
Įsikūnydamos arba kitais atvejais tik
įdvasindamos žmogiškąsias talpyklas, kurios buvo
išvystytos Pirmosios („proto neturinčios“) Rasės,
įsikūnijančios Jėgos ir Pradmenys
turėjo rinktis tarp praėjusios monadų Karmos,
tarp kurių ir jų kūnų jie turėjo tapti
jungiamąja grandimi. Be to, kaip „Ezoteriniame Budizme“ (30
psl.) teisingai pasakyta, „penktasis principas, arba žmogiškoji
(intelektuali) siela, daugeliu atvejų dar ir dabar nelabai
išvystytas.“
10 „Slaptoji Doktrina“, 367 psl.
11 Ten pat, 317 psl.
12 Ten pat, 326 psl.
13 Ten pat, 370 psl.
*****************************************************
Page 1 of 1